Apie naują leidinį "Kauno atvirukai 1918-1940"

Recenzijoje analizuojamas Algimanto Miškinio ir Kęstučio Morkūno parengtas katalogas „Kauno atvirukai 1918-1940“ (Vilnius: Lietuvos Nacionalinis muziejus, 2001). Katalogo sudarymas yra dviejų jo autorių kruopštaus ilgamečio darbo rezultatas. Knyga skirta ne Kauno, bet atvirukų tyrinėtojams, t. y. specifinei kolekcininkų bendruomenei. Atvirukų rinkėjai (filokartistai) mąsto tokiomis kategorijomis, kaip spaudinio atitikimas žanro taisyklėms, jo kilmė, ženklinimas, serijos, eiliškumas ir pan. Suvokiama, jog be šių dalykų neįmanomas informacijos tvarkymas – filokartininkai yra pavydėtinai kruopštūs, į katalogą įtraukta 24-ių žinomų ir dar kelių neišaiškintų tarpukario leidėjų išleisti atvirukai su Kauno vaizdais (iš viso jų – 528). Jie sugrupuoti chronologine tvarka. Katalogas pradedamas produktyviausios leidėjos – Onos Vitkauskytės atvirukais (10 serijų su 92 atvirukais). Jai prilygsta Gediminas Orentas, 1938-1940 m. išleidęs analogišką kiekį Kauno atvirukų; visų kitų leidėjų kiekybinis indėlis daug menkesnis. Į katalogą taip pat įtraukti 94 atvirukai su tekstais, leisti valstybės įstaigų, įvairių bendrovių ir fondų. Jie kai kuriais aspektais įdomūs kultūros istorikams, tačiau pagal knygos įvade deklaruotą atviruko apibrėžimą turėtų būti kvalifikuojami kaip atvirlaiškiai. Kauno tyrinėtojui naudotis knyga nėra paprasta: norėdamas surasti reikalingą objektą, jis kiekvieną kartą turi versti katalogą nuo pradžios iki galo, nes knygoje nėra jokių rodyklių. Norint įžvelgti detales, teks pasitelkti didinamąjį stiklą, mat dauguma atvirukų kataloge sumažinti iki 4,5 x 6,5 cm formato.The review analyses the catalogue “Kauno atvirukai 1918–1940” [Kaunas Postcards 1918–1940] prepared by Algimantas Miškinis and Kęstutis Morkūnas (Vilnius: National Museum of Lithuania, 2001). The catalogue is the result of long thorough work of the two co-authors. The book is targeted at the researchers of postcards rather than Kaunas, i.e. the specific group of collectors. Collectors of postcards (deltiologists) reason in such categories as correspondence of a printing to the rules of a genre, its origin, marking, series, succession, etc. Without these categories information handling is impossible – deltiologists are particularly thorough; the catalogue includes postcards with the views of Kaunas (528 in total) printed by 24 known and a few unknown interwar publishers. They are grouped in the order of chronology. The catalogue starts with the postcards of the most active publisher, Ona Vitkauskytė (10 series, 92 postcards). Gediminas Orentas, who published an analogical number of Kaunas postcards in 1938–1940, equals her; whereas the quantitative contribution of all other publishers is much smaller. The catalogue also contains 94 postcards with texts published by public institutions, various companies and funds. They are interesting to culture historians in certain aspects; however, based on the definition of a postcard declared in the introduction of the book, they should be qualified as postcards. It is not easy to use the book for a researcher of Kaunas: in order to find the necessary object he has to thumb the catalogue from first to last page as it does not contain any indexes. In order to see the details, the reader must use a magnifier, because many postcards have been reduced to the size of 4.5x6.5 cm